Nekenčiau apsipirkinėjimo. Tiesa, neneigiau fakto, kad įsigijus naują
drabužį būdavo gera pasistaipyti prieš veidrodį ir nors kuriam laikui
patikėti, jog galiu būti išties graži. Mėgau atsinaujinti spintą, tačiau
paties proceso, kai tekdavo eiti iš parduotuvės į parduotuvę, mėginant
išsirinkti ką nors dailaus ir patogaus, kas dar atitiktų ir mano
kišenę, prilygdavo priešmirtinei agonijai. Niekada nesupratau, kaip kai
kurios merginos tiesiog gyvendavo tuo. Parduotuvėmis.
Šį kartą
irgi ilgai zirziau, inkščiau ir skundžiausi, tačiau Krisas laikėsi kaip
niekada kantriai. Taip ir nepajėgiau suvokti, ar jam taip patiko ši
veikla, ar paprasčiausiai iš visų jėgų stengėsi įtikti Meisonui. Šiaip
ar taip galiausiai pasidaviau ir nutilau, suvokusi, kad iš prekybos
centro neišeisime tol, kol ko nors neišsirinksiu. Ir vis dėlto šis
apsipirkimas kiek skyrėsi nuo mano įprastinių savižudybės valandų. Visų
pirma, niekuomet anksčiau nė kojos nebuvau įžengusi į tokias
parduotuves, po kurias bastėmės šįkart. Vitrinose, į kurias žvalgėmės,
puikavosi tik aukščiausios kokybės, prabanga alsuojantys drabužiai,
tiesiog rėkte rėkiantys, kad už vienos suknelės tokioje parduotuvėje
kainą badaujantys vaikai prasimaitintų bent mėnesį, jei ne visus metus.
Tačiau apie tai galvoti negalėjau, antraip būčiau viską metusi - ir
Krisą, ir save, ir dar daugybę kitų. Juk galų gale ką man reiškė kitų
skausmas po visko, ką padariau? Tikrai ne daugiau nei buvo pastatyta
ant kortos dabar, man renkantis viso labo prabangų skudurą vakarui.
Absurdiška, bet net tokia menka detalė galėjo kainuoti gyvybę. Gyvybę,
dėl kurios tiek daug paaukojau. Tai buvo antras dalykas, skyręs šį
apsipirkimą nuo ankstesniųjų. Anksčiau viskas, ką galėjo lemti mano
išsirinktas drabužis, tebuvo klausimas, ar kitą dieną ateisiu
apsivilkusi sena palaidine, ar visgi nauja. Dabar reikėjo iš tiesų
susikaupti.
Pačiupusi ilgą, mėlyną suknelę bei dar kelias, siūlomas
tamsiaplaukio, šmurkštelėjau į persirengimo kabiną. Jau buvau pavargusi
nuo ilgo vaikštinėjimo ir nuolatinės nusivylimų bangos, tad,
suinteresuota kuo greičiau visa tai užbaigti, persirenginėjau greičiau
nei buvau pratusi. Bent jau stengiausi.
- Ne ne ne, ši tiktų einant
į balių, ne vakarienės, - papurtė galvą Krisas, vos mane išvydęs. Jis
sėdėjo įsitaisęs ant foteliuko priešais kabinas ir iš jo minos
sprendžiau, jog ir jam jau visko buvo per akis. Tik puikiai žinojau,
jog jis to niekuomet nepripažins. Privalėjome baigti darbą ir abu tai
gerai suvokėme. Todėl nieko netardama nuėjau pasimatuoti kitos
suknelės.
Man pasirodžius vyras akimirką suraukė antakius ir jau
maniau, kad pasiųs ir šį apdarą velniop, bet tuomet tamsiaplaukis
plačiai nusišypsojo ir liepė apsisukti. Klusniai pasirodžiau iš visų
pusių, jaučiausi it prekė, kurią ketinama parduoti, tačiau tylėjau.
Nebeturėjau jėgų nei ginčytis, nei ką nors komentuoti.
- Būtent
šito mums ir reikia, - galiausiai pratarė vyras, o aš pažvelgiau į save
veidrodyje. Šį kartą vilkėjau mėlyna suknele, vos siekiančia kelius.
Ji aptempė mano kūną, kartu su šilkiniu kaspinu per liemenį
išryškindama mano taliją ir klubus, virš krūtinės tanki, tokios pat
spalvos gėlėmis siuvinėta medžiaga perėjo į nėrinukus, kurie dengė ir
rankas iki alkūnių.
Nė nepajutau, kaip Krisas atsistojęs priėjo prie
manęs iš šono ir užsegė ant riešo sidabrinę apyrankę. Keista, bet šį
kartą iš tiesų buvau patenkinta. Nors suknelė ir nebuvo visai mano
skonio, visgi žvelgdama į save nesišlykštėjau, netgi kiek žavėjausi, o
svarbiausia - jau mačiau patenkintą Meisono bei Liusės veidus, išvydus
mane. Lažinuosi, bent jau mūsų išvaizda jiedu liks patenkinti.
